- Ainė Jacytė
- Teksto dydis:
- Spausdinti
Į kiekvieną naują parodą galima pažiūrėti kaip į baltą lapą, atsiribojant nuo išankstinės nuomonės, vertinimo, į galerijos erdvę įžengti tarsi ir pats būtum baltas lapas. Tai galėtų tapti eksperimentu, kurio rezultatai būtų naudingi ieškant ryšio su autoriumi, jo darbais, laikinai perimant kūrėjo pasaulio matymo ir suvokimo perspektyvą, pasinerti į dialogą su juo. O gal, priešingai, į prasmingą tylą. Atsiriboti ir leistis į patyrimų kelionę nelengva, nes nežinoti, kas laukia, – rizikinga. Tačiau juk ir gyventi yra rizikinga, ar ne?
Gyvenimo spalvos
Neseniai per nacionalinio transliuotojo radijo laidą išgirdau įdomią frazę: „būti komfortiškoje nekomforto zonoje“. Viena vertus, žodžių junginys atrodo nelogiškas. Juk nekomforto daugelio iš mūsų gyvenimuose ir taip yra gana daug. Kita vertus, nekomfortą jaučiame dažnai – situacija reikalauja, kad prisitaikytume. Tad frazė „būti komfortiškoje nekomforto zonoje“ nebeatrodo tokia nelogiška.
Komfortas – atostogoms, su kasdieniu gyvenimu jis turi mažai bendro. Ir, nors kartais norėtųsi, kad viskas būtų lengviau ir paprasčiau, būtent nekomfortiškose sąlygose ryškėja gyvenimo spalvos.
Juoda ir balta
Kiek šių spalvų, jų tonų ir pustonių kiekvienas iš mūsų regime, jaučiame, patiriame, priklauso nuo daugelio dalykų. Juodą, baltą ir šių spalvų kontrastą kažkuriame savo gyvenimo etape esame patyrę ir išjautę daugelis. Šiame kontraste geriausiai atskleidžia tai, kas gyvenime yra fundamentalu, svarbu, reikšminga.
Jei reikėtų išskirti vieną patį svarbiausią dalyką, nuskambės banaliai, bet gyvenime svarbiausia yra gyventi. Ne kelti sau tikslus, fiksuoti rezultatus ir bėgti, bėgti, bėgti, o nebijoti ir leisti sau gyventi. Tai labai sunku, tam reikia stiprybės, nes gyvenimas nėra nei labai gražus, nei labai geras, patogus, komfortiškas ar paprastas. Jis – tikras.
G. Česonio nuotr.
Dirgiklis
Jo tikrumas išryškėja naujausioje fotografijos klasiko, vieno svarbiausių Lietuvos fotografijos mokyklos atstovų, vertinamo dėl savo didžiulės įtakos šalies fotomeno raidai, Aleksandro Macijausko parodoje „Gyventi“ (kuratorius – Gintaras Česonis, ekspozicijos architektas – Donatas Stankevičius), kurioje eksponuojami kūriniai iš 1977–1984 m. kurto fotografijų ciklo „Veterinarijos klinikos“.
Prieš keturis dešimtmečius A. Macijausko sukurta fotografijų serija veikia kaip dirgiklis, atidengdama tai, ko norėtume nematyti, nežinoti, kad taip buvo.
Jei reikėtų išskirti vieną patį svarbiausią dalyką, nuskambės banaliai, bet gyvenime svarbiausia yra gyventi.
Iš nesenos patirties galiu pasakyti, kad veterinarijos klinikose verda toks pat intensyvus darbas (gyvenimas) kaip ir, pavyzdžiui, ligoninių skubiosios pagalbos skyriuose: keturkojai pacientai keičia vieni kitus, gydytojai, kad pakeltų neretai dvylika valandų (ar net ilgiau) trunkančią pamainą, geria energinius gėrimus, pertraukėlei neturi nė penkių minučių. Ir nors požiūris į gyvūnus, jų priežiūrą, jiems suteikiama pagalba šiandien yra geresnė, sustoti nereikėtų. Pasiekta daug, bet ne viskas, kad brangių ir mylimų gyvūnų, suteikiančių begalinį džiaugsmą ir tampančių sielos draugais, teisės būtų saugomos ir ginamos, kad jie turėtų tokį gyvenimą, kokio yra verti.
A. Macijausko fotografijose daugelis vaizdų kelia ne itin malonių emocijų. Veterinarijos gydytojo ir gyvūno santykis fotografijose nėra švelnus, gyvūnas nesaugomas nuo dar didesnio streso, kurio jis ir taip nemažai patiria atsidūręs veterinaro kabinete. Spėju, labai didelė dalis procedūrų tuo laikotarpiu, kai buvo kuriama serija „Gyventi“, buvo atliekama be nuskausminimo, ką jau kalbėti apie bendrąją nejautrą. Gyvūno kančia buvo suvokiama kaip normalus dalykas.
A. Macijausko nuotr.
Jautrumo blyksniai
Tačiau ne viskas fotomenininko kadruose glumina, kelia negatyvių emocijų. Žmogaus ir jo šeimininko santykį A. Macijauskas atskleidžia itin subtiliai: tarsi atsitiktinai, nesureikšmindamas ir neakcentuodamas akimirkos, užfiksuoja jautrų ožkytės ir jos šeimininkės akimirką, gyvūną apžiūrinti veterinarijos gydytojui, ar rūpestingas gydytojos rankas, suteikiančias šilumą ir rūpestį jūrų kiaulytei. Ypatinga yra ir fotomenininko užfiksuota veršelio gimimo akimirka, kuria perteikiamas gimimo stebuklas.
Yra balta, yra ir juoda. Tarp jų – puokštė įvairiausių spalvų, kurias kuria gyvenimas. Norėtųsi, kad tų spalvotų akimirkų gyventi visiems sutvėrimams būtų kuo daugiau, o ištinkantys juodos ir baltos spalvų kontrastai skatintų keisti(s), mokytų jautrumo ir empatijos. (Iš)būti komfortiškai ne komforte paprasčiau, kai esame ne vieni.
G. Česonio nuotr.
Kas? A. Macijausko paroda „Gyventi“.
Kur? Kauno fotografijos galerijoje.
Kada? veikia iki gegužės 5 d.
SUSIJĘ STRAIPSNIAI
-
Nemuno pakrantės virs fantazijos, gamtos ir istorijos įkvėpto meno galerija
Iki pat kito savaitgalio Panemunės ir Šančių paplūdimiuose, Nemuno saloje, vyks Upės ir Žemės meno pleneras, kurio dalyviai iš natūralių gamtinių medžiagų kuria pasirinktos vietos savitumą atspindinčius kūrinius, integruojant juos ...
-
K. Navakas ir bohemiški nuotykiai3
Maironio lietuvių literatūros muziejuje trečiadienį rinkosi neabejingieji poeto, rašytojo, vertėjo Kęstučio Navako kūrybai ir jo asmenybei. Čia skambėjo eilės ir prisiminimai. ...
-
Gyvūnų pėdsakais su M. Čepuliu1
Kaunas gausus ne tik invaziniais gyvūnais, bet ir smalsiais žmonėmis. Į gamtos fotografo Mariaus Čepulio knygos pristatymą plūdo minios. Norintys netilpo net ant bibliotekos laiptų. ...
-
Karališkajam mecosopranui scenoje svarbiausia – vaidmuo1
Paskutinę pavasario dieną Pažaislio muzikos festivalį pradės prancūziškosios romantikos kūrinių programa, kurią pristatys britų karališkasis mecosopranas dama Sarah Connolly. „Labai svarbu domėtis tuo, kas vyksta aplink, eiti į ...
-
Dizainerė G. Labanauskaitė: pati gražiausia kūryba gimsta tamsoje3
„Nors regime, neretai daug ko nematome“, – neabejoja dizainerė Gretė Labanauskaitė. Kauno paveikslų galerijoje pristatoma jos atskirtį tarp neregių ir reginčiųjų mažinanti paroda „Pasimatuok jausmą“. ...
-
Menininkė stiklui įpučia gyvybės4
Karštam stiklui įkvepianti gyvybę, menininkė Irina Peleckienė savo darbais kalba apie jo trapumą, kuris lygiai toks pats, kaip ir žmogaus gyvenimas. ...
-
Kultūros forumas: kaip auginti kultūrinį verslumą didžiuosiuose miestuose ir regionuose?7
„Kultūra ir kūryba yra visur, jos būtinos kasdieniam gyvenimui. Vis dėlto tai pastebime tada, kai jų nebelieka“, – tokį perspėjimą kultūros politikos lauko žmonėms siunčia pagrindinis šių metų Nacionalinio kultūros forum...
-
J. Rekevičiūtė: 55 kūrybinės alchemijos metai1
Šiemet menininkei Jūratei Rekevičiūtei būtų sukakę 55-eri. Jei vėl susitiktume, po pasaulį būtų pasklidęs dar ne vienas jos kūrinys – jie žmonėms tapdavo relikvija. Kauno menininkės kūrybai skirta paroda „Po angelo sparnu&ldq...
-
Į Kauną sugrįžta muzika: Gatvės muzikos dieną kvies ne tik klausytis, bet ir šokti1
Gegužės 18 d., šeštadienį, Kaune skambės 18-oji Gatvės muzikos diena, pakviesianti miestiečius į senamiestį ir kitas miesto erdves, kur nuo vidurdienio iki vakaro skambės įvairių žanrų muzika – nuo eksperimentinės ir instrumen...
-
Kviečia švęsti: renginys mylintiems upes ir netikėtumus
Iki Kauno gimtadieninio liko vos savaitė. Renginių gausa tokia, kad jau dabar reikėtų pradėti rinktis, kur būtinai norėtumėte apsilankyti ir pamatyti, išgirsti, patirtis. ...